Aprašymas
„Autoritarinis juokas“ skirtas satyros ir humoro žurnalo „Šluota“ politinei istorijai. Vienintelis humoro žurnalas, leistas sovietų Lietuvoje lietuvių kalba, rašoma knygoje, privalėjo formuoti sovietinių piliečių emocijas, moralę, mintis ir padėti kurti geresnę „į komunizmą žengiančią visuomenę“. Visgi daugiakryptis jo humoras ir atspindėjo Komunistų partijos siekius, ir jiems prieštaravo.
Autorė tyrinėja sovietinės valstybės norą priversti, o gal net išmokyti žmones juoktis tada, kai reikia. Knygoje pateikiama „Šluotos“ įkūrimo ir humoro, karikatūrų istorija, rašoma apie cenzūrą, skaitytojų laiškus žurnalui, revoliucinį juoką griūvant Sovietų Sąjungai. „Autoritarinis juokas“ iliustruotas to meto karikatūromis, unikaliais 1956–1990 metų dokumentais.
Į klausimą, ar autoritarinės valstybės gali panaudoti juoką kaip valstybės valdymo įrankį, kad pritrauktų piliečius juoktis kartu, autorė atsako: „Kadangi juokas yra dviprasmiškas ir kontekstinis, „Šluotos“ skaitytojai dažnai juokdavosi iš sovietinės valdžios, o ne kartu su ja“.
„Puikus darbas! Knyga meistriškai analizuoja satyros vietą valdžios struktūrose – problemą, aktualią buvusios Sovietų Sąjungos istorijoms bei, plačiau, modernių valstybių galios analizei“, – taip „Autokratinį juoką“ apibūdino Niujorko universiteto profesorius Bruce Grant. Berklio universiteto Kalifornijoje vizituojanti mokslininkė, antropologė dr. Rima Praspaliauskiene pastebi, kad „pasakojimai apie raudoną rašalą, menininkų pasipriešinimą, santykius su skaitytojais ir turtingos kasdienio gyvenimo detalės daro šią knygą ypač patrauklią plačiai auditorijai“.
Autorė širdingai dėkoja ilgamečio vyriausiojo „Šluotos“ redaktoriaus Juozo Bulotos sūnui, žurnalistui Juozui Bulotai už galimybę susipažinti su asmeniniu jo tėvo archyvu. Žurnalui J. Bulota vadovavo beveik tris dešimtmečius.
Leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
-
-
-
-
-
0