Aprašymas
Vieni mano, kad istoriją sudaro atsitiktinumų virtinė, kitiems atrodo, kad ją kuria didvyriai ir piktadariai, treti ją sieja su geografija, ekonomika ir net antropologija. Tautos istorija pasakojama įvairiais būdais, o šiuo metu labiausiai paplitusios asmeninės ir kontraversiškos versijos. Šioje knygoje pasakojama socialinė, kultūros, populiarioji ir imperijos istorija. Bet trumpa istorija turi būti selektyvi, o dauguma atrinktų faktų – susiję su politika. Nacija yra politinis darinys, jos gimimas ir raida formuoja pasakojimą apie tuos, kurie šiame vyksme turėjo galią, kad ir kas jie būtų – monarchai, kareiviai, politikai, gatvės minia ar naujausiais laikais – rinkėjai. Visgi istorija yra daug daugiau nei tiesiog chronologija, tai – daugybė grandžių priežasčių ir pasekmių grandinėje. Būtent joje užkoduota paslaptis, kaip Anglija atsidūrė ten, kur yra šiandien.
„Keliavau po Angliją visą gyvenimą. Kopiau į Kornvalio uolas, klajojau po Norfolko šlapynes, įveikiau Peninų kelio maršrutą. Pažįstu Anglijos miestus ir miestelius, bažnyčias ir pastatus. Ir vis dėlto dar visai neseniai Anglijos gerai nepažinojau, nes neturėjau supratimo, kaip ji tapo tokia, kokia yra. Mano Angliją sudarė daugybė žemėlapyje išbarstytų objektų, žyminčių virtinę nuo vaikystės girdėtų istorinių įvykių ir veikėjų – tokių kaip Alfredas Didysis, normanų užkariavimas, Didžioji laisvių chartija, Aženkūro mūšis, Henriko VIII žmonos, geroji karalienė Besė, Cromwellis, Gladstone’as, Disraelis, Didysis karas, Winstonas Churchillis. Kiekvienas jų žymėjo didingą momentą laiko tėkmėje, ir kiekvienas ten stūksojo pavieniui. Stigo juos siejančio pasakojimo.
Stengiausi, kad pasakojimas būtų kuo paprastesnis. Mane įkvėpė tai, kad praeitis yra tokia stulbinamai įdomi. Tiek triumfo, tiek nesėkmės laikotarpiais Anglijos istorija įvykių gausa, ko gero, lenkia visas kitas pasaulio šalis. Jos ištakos siekia tamsiuosius amžius, o gal ir ankstesnius laikus, kai rytines Britų salų pakrantes okupavo germanų gentys, atplaukusios iš žemyno. Savo vardą anglii jos veikiausiai atsinešė iš dabartinės Danijos ir Vokietijos teritorijos. Jų apgyventa šiaurės rytų pakrantė vadinta Anglų Žeme, o vėliau jai prigijo Anglijos vardas. Naujieji ateiviai netrukus išstūmė ankstesnius gyventojus, vadinamuosius senuosius britus, vakarų ir šiaurės kryptimis, už Adriano sienos, į Velso aukštumas ir Airijos jūros pakrantes, ir taip galiausiai radosi Anglijos ribos, kurios nuo tų laikų mažai tepakito“ – sako trumpos Anglijos istorijos autorius Simonas Jenkinsas.
Pasakojimas negali būti vien tik apie laimingą gyvenimą. Santykiai su Prancūzija – normanų užkariauta teritorija – buvo labai įtempti, konfliktai tęsėsi per visus viduramžius ir vėl atsinaujino XVIII amžiuje. Dauguma britų valdovų suprato, kad geriausia laikysena išorinio pasaulio atžvilgiu yra gynyba, o ne agresija. Vis dėlto, pradedant Plantagenetų dinastija ir baigiant vyresniuoju bei jaunesniuoju Pittais, siekis užvaldyti užjūrio teritorijas beveik neišnykdavo. Baigėsi tuo, kad Didžioji Britanija tapo didžiausia imperija pasaulyje. Tai didino jos šlovę, padėjo sutelkti Britų salų gyventojus į bendrų siekių turinčią „jungtinę karalystę“, kurios paveldas išliko iki mūsų dienų. Bet Britanijos imperija išgyveno vos du šimtmečius. XX amžiuje pasaulinį dominavimą iš Britanijos paveržė Jungtinės Amerikos Valstijos, o buvusio valdymo zoną žymi paplitusios šnekamosios anglų kalbos arealas. Britanija smuko, tapo ankstesnės didybės reliktu, netikra pasauline galybe, kurios suverenumą riboja globalios ekonomikos žaidėjai.
-
-
-
-
-
0