„Gimtoji kalba“ Nr. 10 / 2024 PDF formatu

Aprašymas

Laura Sakalauskaitė. Moterų pavardžių daryba Krakių apylinkėse (XX a. 3 dešimtmečio duomenimis) 3

Daugiausia tyrėjų dėmesio yra sulaukę XVII–XVIII a. šaltiniuose užfiksuoti Lietuvos moterų antroponimai, tačiau tiriant moterų asmenvardžių darybą itin aktualūs ir vėlesnių amžių užrašymai. Iš tėvo asmenvardžio sudarytos moterų pavardės rodo įvairiems Lietuvos regionams būdingas lietuvių kalbai įprastas pavardžių priesagas, kurios pagrindžia moterų mergautinių pavardžių darybos lietuviškumą ir gyvybingumą. Ypač svarbūs ir įdomūs lietuviškai rašyti XX a. pradžios šaltiniai. 

Šį kartą autorė domisi Krakių apylinkių, priklausančių vakarų aukštaičių šiauliškių plotui, moterų pavardėmis. Medžiaga surinkta iš lietuvių kalba rašytos Krakių RKB 1921–1925 m. santuokos metrikų knygos. Ištyrus joje užfiksuotas moterų mergautines pavardes nustatyta, kad 58 proc. jų  sudarytos kaip bendrinėje lietuvių kalboje. Produktyviausias moterų mergautinių pavardžių darybos formantas – priesaga -aitė. Su ja buvo sudaromos mergautinės pavardės iš vyrų asmenvardžių, turinčių ne tik galūnes -as, -a, bet ir -ius, -is, -us, -ys. 

Mums rašo

Kodėl LED, šviesdiodis, bet tikrai ne šviestukas? (Stasys Zajankauskas) 9

Laiško autorius svarsto, kad terminas  šviesos diodas ne visada patogus ir taupus įvairiuose su juo sudaromuose terminuose, ir siūlo pasidaryti universalesnį vienažodį sudurtinį terminą šviesdiodis. Jis galėtų nesunkiai prigyti  vietoj santrumpos LED. Daiktavardis šviẽsdiodis būtų kirčiuojamas pagal pirmąją kirčiuotę, o būdvardis šviesdiòdis, -ė – pagal antrąją.

Kritiškai vertinamas kai kur vartojamas termino šviesos diodas sinonimas šviestukas. Autorius primena, kad terminai su priesaga -ukas tinka pavadinti tik nedideliems galutinės paskirties įrankiams ar reikmenims, kaip antai: pieštukas, trintukas, teptukas, degtukas, plaktukas, jungtukas, čiulptukas ir t. t. O šviesos diodai nėra tiesiogiai naudojami kaip galutinės paskirties įrankiai ar reikmenys. Jie įtaisomi ir veikia tik kituose gaminiuose kaip jų sudedamosios dalys. Kas kita yra į Terminų banką įtrauktas terminas šviestukas ir jo apibrėžtis „mažų matmenų šviesos šaltinis“. Tokia šviestuko apibrėžtis tinkama, aiškiai nusakanti, kad šviestuku galima vadinti ir žibintuvėlį, dar vadinamą prožektoriumi, ir kitokius panašius dalykus. 

Recenzijos

Algimantas Krinčius, Algimantas Klovas (par.). Vilniaus šv. Jonų bažnyčios 1602–1615 metų santuokos metrikų knyga  (Vidas Garliauskas) 12

Pasak recenzento, šios vienos seniausių metrikų knygų publikavimas – išskirtinis įvykis visiems Lietuvos praeities tyrėjams. Tai svarbus šaltinis, kurio vardyną prieš pusę amžiaus ištyrė šviesaus atminimo kalbininkas Zigmas Zinkevičius, dabar prieinamas ne tik ePaveldo svetainėje, bet ir išleistas atskira knyga, bus lengvai paskaitomas daugeliui besidominčių ir Vilniaus, ir Lietuvos praeitimi.

Recenzijoje aptariami kai kurie šiame leidime ir Zigmo Zinkevičiaus studijoje rasti vilniečių asmenvardžių perteikimo skirtumai, nagrinėjami netikslumai ir ieškoma jų priežasčių. Apibendrinama, kad Algimanto Krinčiaus ir Algimanto Klovo parengtas tekstas, išskyrus negausius netikslumus, atitinka originalą. Galutinė išvada tokia: šis leidinys yra geriausiai iki šiol Lietuvoje parengta metrikų knyga.

Pedagogo užrašai 

Kur paslėptas teksto supratimo raktas? (Kristina Jakaitė-Bulbukienė) 16

Viskas, ko mokinys mokosi atskirai (gramatikos, leksikos), galų gale atsiduria jo skaitomame ar klausomame, žodžiu ar raštu kuriamame tekste ir būtent tekste jis turi gebėti atpažinti jau žinomus dalykus, spėti iš konteksto tai, ko dar nemoka ar neatsimena, o jei tekstą kuria pats, tuomet išsiversti su turimais ištekliais. Tekste yra visa kalba: ir gramatika, ir leksika, nekalbant jau apie tai, kad skiriasi tekstų stilius, žanras, kad skaitant dažnai reikia išmanyti tautos istoriją, kultūrą ir šiandienes aktualijas. Tekstas yra konstruktas, ir tik jame galima pamatyti, kaip konstruojama kalba: kaip pradedama ir baigiama, kokie žodžiai ir gramatinės formos vartojamos tam tikro stiliaus ir žanro tekste. Todėl mokytis skaityti (klausyti) svetima kalba yra tiesiog būtina.

Straipsnyje rašoma apie lietuvių kalbos kaip svetimosios ar paveldėtosios teksto supratimo mokymą(si), ir pateikiama įspūdžių studentų, kurie, jau būdami suaugę, pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

„Lituanistikos akademija“: koks padaras yra filologas? (Monika Kazabuckaitė) 23

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lituanistikos studentų inicijuota „Lituanistikos akademija“, rengiama jau ketvirtus metus, kviečia gimnazistus iš arčiau pažvelgti į filologo kasdienybę. Rengiamos dvi sesijos – vasaros ir rudens. Šių metų vasaros sesija subūrė 32 lituanistika susidomėjusius gimnazistus iš 13 Lietuvos miestų. 

„Lituanistikos akademijos“ tikslas – praplėsti gimnazistų požiūrį į lituanistiką, atskleisti plačias darbo ir kūrybinės veiklos galimybes lituanistikos srityje, parodyti, kad lituanistika apima daugiau sričių, negu numato mokyklinė programa. 

Kaip aš skaičiau Katiliškį (Regina Grubinskienė) 24

Kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupės II vietos prizininkės Reginos Grubinskienės (Pasvalys) darbas.

Kalba – Testamentas, Pamoka ir Babadienis (Giedrė Mičiūnienė) 26

Kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupės III vietos prizininkės Giedrės Mičiūnienės (Zarasai) darbas.

Apžvalga

Irena Balčiūnienė. Iliuzija, kad skaitome Šekspyrą (Rita Urnėžiūtė) 30

Apžvelgiamas vertėjos, vertimo tyrėjos Irenos Balčiūnienės straipsnių rinkinys, kuriame nagrinėjamos temos yra aktualios visų laikų ir visų kartų vertėjams: literatūros kūrinių pavadinimų vertimas, realijų ir tikrinių vardų (asmenvardžių, vietovardžių) perteikimas vertime, žargono, keiksmažodžių ir vulgarizmų vertimo ypatumai, tarptautinių ir savų žodžių konkurencija, galiausiai vertėjų ir redaktorių santykiai.