„Gimtoji kalba“ Nr. 11

Aprašymas

„Gimtoji kalba“ Nr. 11 PDF formatu

Inga Hilbig, Eglė Gudavičienė

Lietuvos gyventojų kalbinių nuostatų ir elgesio tyrimas 3

Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkių 2020–2021 m. atliktas tyrimas parodė, kaip per dešimtmetį pakito gyventojų nuostatos dėl lietuvių kalbos, tarmių, kitų kalbų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad nuostata, jog lietuvių kalba gražiausia, išlieka tvirčiausia iš analizuotųjų, nors ją reiškiančiųjų dalis sumažėjo 13 proc. Dar labiau pakito lietuvių kalbos reikalingumo nuostata: teigiančiųjų, kad lietuvių kalba yra reikalingiausia, dalis statistiškai reikšmingai smuko smarkiausiai – net 41 proc. 

Domėtasi ir moksleivių nuostatomis lietuvių ir anglų kalbų atžvilgiu, aiškintasi, kaip šios kalbos dera ir konkuruoja jaunuolių kasdienybėje. Tyrėjų teigimu, moksleiviai anglų kalbą dažnai apibūdina kaip „įprastą“, kurią „visi pasaulyje moka“ ir kurią „būtinai reikia mokėti“, tačiau nesuteikia jai prestižiškumo. 

Vidas Garliauskas

Simonas – XVII amžiaus Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios lietuviškai rašęs raštininkas 9

Suskaitmeninus daugybę bažnyčių metrikų knygų susidarė geros sąlygos tirti šį istorijos dokumentų masyvą. Metrikų knygose aptinkama ir faktų, iš dalies keičiančių nusistovėjusias nuostatas dėl lietuvių kalbos vartojimo XVII a. Pavyzdžiui, suskaitmenintoje Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios 1602–1615 m. santuokų metrikų knygoje pastebėtas intriguojantis įrašas apie Simoną, lietuvių raštininką. Galima tvirtinti, kad lietuviškai rašantis raštininkas į šią knygą yra patekęs neatsitiktinai. Lietuviški įrašai pirmiausia sietini su santuokų metrikais. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje lietuviškai galėjo būti rašomi viešai skelbiamų užsakų tekstai, nes skelbiančiam užsakus kunigui reikėjo lietuviškai pasakyti tikslius būsimų sutuoktinių vardus. 

Ką galėjo rašyti Vilniaus lietuviškai rašęs raštininkas, netiesiogiai rodo ir kitų Lietuvos bažnyčių knygų lietuviški metrikai. Žinomos bent trys XVIII a. Žemaičių vyskupijos metrikų knygos (Plungės, Šiaulėnų ir Šiluvos), kurių santuokų metrikai rašyti lietuviškai. Todėl manytina, kad ir kitose Lietuvos bažnyčiose XVII–XVIII a. būta lietuviškai rašytų užsakų. Tikėtina, kad tokių įrašų ar užuominų apie juos dar bus rasta.

Daiva Sinkevičiūtė

Nesenkantis naujų vardų šaltinis – lietuvių kalba 16

Lietuvių vardyno plėtra vyksta visą laiką. Vieni nauji vardai prigyja, tampa dažni, o kiti lieka vienetiniai ar reti asmenvardžiai. Kaip ir kitose tautose, daugelis naujų vardų iš karto netampa populiarūs, didesnė yra naujų mergaičių vardų įvairovė, dažnesni yra nauji skolinti nei savos kilmės asmenvardžiai. 

Tarp naujų vardų išsiskiria gamtinės tematikos vardų grupė. Pastaraisiais metais duota naujų vardų, kurių pamatiniai žodžiai nusako dangų, orą, vandenį, žemę ar su jais susijusius objektus, reiškinius (Dangija, Upa, Upius), pasitaikė vardų, siejamų su laiko pavadinimais (Rytėja, Rytojus). Yra naujų gamtinių vardų, kilusių iš augalų, dažniausiai gėlių, pavadinimų (Aguona, Azalija). Auga iš vietovardžių kilusių vardų įvairovė (Lomena, Tauragnas, Ūlis).

Nagrinėjant naujus 2016–2020 m. Lietuvos gyventojų vardus matyti, kad naujų vaikų asmenvardžių šaltinis yra lietuvių kalbos bendrinė ir tikrinė leksika. Tai rodo, kad Lietuvos žmonių ryšys su lietuvių kalba, Lietuvos gamta ir kultūra yra stiprus, žmonės vertina lietuvių kalbos grožį ir jį įprasmina naujais vaikų vardais. 

Laimantas Jonušys. Tikrinių vardų transkripcijos iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą taisyklių komentaras 19

Skelbiamas VLKK 2021 m. spalio 28 d. posėdyje apsvarstytas Tikrinių vardų transkripcijos iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą taisyklių komentaras. Jame aptariami svarbesni transkribavimo pokyčiai, alternatyvūs transkripcijos variantai. 

Recenzijos

Regina Lukminienė. Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai (Rytas Tamašauskas) 20

Rašoma apie Kėdainių regiono kultūros istorijai reikšmingą veikalą – Kėdainių krašto muziejaus išleistą Reginos Lukminienės knygą „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“.

Apie banguojantį dėmesį kalbai, savą kraštą ir kalbininką be pykčio (Albinas Drukteinis, kalb. Jūratė Lubienė) 22

„Kalbėtojo dėmesys savai kalbai yra gerokai banguojantis, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Tautinės savimonės pakilimo laikotarpiu jis labai stiprus, atsiradus įvairiems kontaktams su pasauliu, jis susilpnėja, įsiterpusios liberalios nuostatos ne tik asmens, bet ir kultūros atžvilgiu dar pablukina ir dėmesį, ir poreikį pasaugoti kalbą kaip savos kultūros dalį. Kalbininkas praktikas turi prisitaikyti prie tų pokyčių – pasinaudoti palankiu laikotarpiu, nenuleisti rankų sunkesniu laiku“, – teigia Klaipėdos universiteto profesorius, Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas dr. Albinas Drukteinis.

Kalbos inteligentas. Algimantą Puklevičių palydint (Vaclovas Vingras) 27

Spausdinamas ilgamečio kolegos atsisveikinimo žodis Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus nariui Algimantui Puklevičiui.

Pedagogo užrašai

Kaip perbristi laiko upę (Jūratė Mlečkienė) 29

Kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupės II vietos laimėtojos rašinys.

Kronika 33

Kronikos skyrelyje „Konferencijos, renginiai“ dr. Ramunė Vaskelaitė rašo apie Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro surengtą tarptautinę mokslinę konferenciją „Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys“.