Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai, I d.

Aprašymas

Kaimiškoji tradicinės tarmės gyvavimo aplinka ir ištikimas jos sergėtojas – menkai išsilavinęs senyvo amžiaus vietinis gyventojas – modernybės laikais sudaro galimybę tarsi „iš aukšto“ žvelgti į, kai kurių vertintojų nuomone, gerokai senstelėjusią kaimiškąją ar net kaimietiškąją dialektologiją ir „aukso amžių“, regis, jau nugyvenusius dialektologus. Be savitõs teorijos ir naujų tiriamųjų metodų net ir mokslo bendruomenei dialektologija gali atrodyti nešiuolaikiška ar nemoderni, nors bendromis ištakomis su ja siejasi net šiuolaikinė sociolingvistika

Todėl šioje monografijoje užsibrėžta

– kritiškai įvertinti mokslinės tarmėtyrinės paradigmos esmę, jos suvokimo kaitą ir raidą formavimosi ir pradžios laikotarpiu, t. y. nuo pirmųjų XVII a. spausdintų gramatikų iki maždaug XIX a. vidurio (šis tarpsnis autorės vadinamas ikitarmėtyriniu), taip pat ir vėliau – nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. pradžios, tiksliau datuojamos Pirmuoju pasauliniu karu (tai lietuvių tarmėtyros pradžios laikotarpis);

– plačiau apibūdinti to meto instrumentinės-analitinės vertės turinčius regioninio variantiškumo tyrimus;

– išryškinti ir aktualizuoti tuos tarmėtyros dalykus, kurie, būdami susiję su lietuvių tarmėtyros ištakomis ir vėlesnėmis kryptimis, humanitarinės minties sanklodos požiūriu lietuvių kalbotyroje yra įgiję objektyvią išliekamąją vertę.

Monografijoje remiamasi lingvistinės istoriografijos ir kritinės lingvistinės analizės metodų nuostatomis. Kuriant XIX a. tarmėtyrinės, kaip mokslinės, suvokimo paradigmos esmės ir raidos diskursą, laikomasi kritinio skaitymo principų, t. y. deskriptyvi laikotarpio tekstų peržiūra derinama su visuomeninio (sociokultūrinio) konteksto analize, o vertinant išryškintus variantiškumo suvokimo principus ar tyrimo būdus, paisoma to laikotarpio mokslinės lingvistinės minties, tekstų ir kontekstų. Tiek ikitarmėtyrinio, tiek ir tarmėtyrinio laikotarpio tekstų analizei taikomi šiuolaikiniai dialektologinės analizės principai. Pirmiausia galvoje turimi tarminių (ar tiesiog kalbinių) duomenų, teikiamų nagrinėjamo laikotarpio tekstuose, perskaitymo ir interpretavimo aspektai: apibūdinama bruožų vertė tarmių skiriamumo požiūriu ne tik pirminiame nagrinėjamo autoriaus tekste, bet ir iš XXI amžiaus perspektyvos.

Bene pirmą kartą Lietuvoje pabrėžiamas dialektologijos tarptautiškumas. Nors įvairiose šalyse ji vystėsi nevienodai, tačiau galima pastebėti bendrų raidos tendencijų: XIX a. pabaigoje Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, remtasi vokiškąja tarmėtyros tradicija ir metodologinėmis jaunagramatikių nuostatomis.

Ši monografija – pirmasis lietuvių kalbotyroje bandymas skaitytojams pateikti išsamią ir sistemišką lietuvių tarmėtyros istoriją, parašytą ne tiek pagal personalijas ar biografinius aprašus, kiek pagal tarmėtyros tyrimų metodologijas ir sociokultūrinį jų kontekstą. Tiriamoji medžiaga, nauji jos analizės metodai sudarė galimybę naujai įvertinti kai kuriuos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tyrėjus (Stanislovą Mikuckį, Joną Jušką, Antaną Baranauską, Eduardą Volterį ir kt.) ir iki šiol visuomenėje dar tebeegzistuojančius su šiomis asmenybėmis susijusius stereotipus.

Monografiją sudaro Įvadas, keturi skyriai ir Išvados.

Pirmajame monografijos skyriuje pristatomas pirmasis – ikitarmėtyrinis – lietuvių tarmių tyrimo etapas: čia apžvelgiami lietuvių kalbos ploto skirstymo pagal tarmes ir jų būdinguosius požymius ypatumai, gvildenama mokslinė šių aprašų vertė. Atskleidžiamos lietuvių tarmėtyros ištakos, jos formavimasis kartu su istoriniais, mitologiniais, archeologiniais, etnografiniais ir folkloro tyrimais.

Antrajame skyriuje nagrinėjamas tarmės, kaip savarankiško objekto, iškilimas XIX a. antrosios pusės tyrėjų darbuose ir pirmųjų lietuvių tarmių užrašymų nuostatos, apibūdinamos abi besiformuojančios lietuvių tarmėtyros kryptys – etnografinė ir jaunagramatiškoji. Smulkiau aprašomos Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus tarmių klasifikacijos, tapusios tvirtu pamatu XX a. tradicinių lietuvių tarmių klasifikacijoms.

Trečiajame skyriuje akcentuojami programiniai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tarmėtyros projektai, atspindintys jaunagramatikių idėjų realizaciją: nagrinėjami pirmieji monografiniai ir Jauniaus tarmių aprašai, pirmasis tarmių klausimynas ir vienintelė vieša to meto tarminių duomenų inventorizacija – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių kalbos chrestomatijos. Išsamiai analizuojamas sociokultūrinis kalbinės Antano Baranausko veiklos kontekstas ir pabrėžiamas jo tarptautiškumas.

Ketvirtajame skyriuje toliau plėtojamas šio laikotarpio lietuvių tarmėtyros tarptautiškumo diskursas: publikuojamos pastaraisiais metais atrastų dokumentų faksimilės, liudijančios ne tik jaunagramatiškosios krypties įsigalėjimą, bet ir pregeolingvistinio laikotarpio, kai dialektologija tampa savarankiška disciplina, Lietuvojè pradžią.

Monografija baigiama išvadomis, kuriose apibendrinami ne tik aptartieji senosios lietuvių tarmėtyros etapai, bet ir esminiai jos tarptautiškumo bruožai. Iliustruota 86 paveikslais. Joje pateikiama 17 lentelių, šaltinių ir literatūros sąraše – per 300 publikacijų.

Knyga skiriama ne tik kalbotyros istoriją nagrinėjantiems specialistams, bet visiems, kurie domisi Lietuvõs kultūros istorija ir lietuvių kalbos bei kalbotyros raida.

KNYGOS TURINYS >>>>